Persikėlimas į kitą šalį nėra vien tik naujas darbas, kalba ar klimatas. Tai taip pat susitikimas su savimi naujomis aplinkybėmis, kai seni įpročiai praranda savo prasmę, o nauji dar nesusiformavo. Kaip reaguojame į šiuos pokyčius, lemia, ar persikėlimas tampa trauma, ar augimo laikotarpiu.
Naujoje šalyje dažnai susiduriama su giliu vienišumo jausmu ir iš pradžių jausmu, kad esate atskirtas nuo aplinkinio gyvenimo. Dėl to žmonės, gyvenantys užsienyje, gali patekti į neigiamo mąstymo spąstus: „čia viskas ne taip“, arba daryti klaidingas apibendrinimus, pavyzdžiui, „žmonės čia yra nedraugiški.“ Tuo pačiu metu reikia būti pasiruošusiam save iš naujo atrasti, kad būtų galima atkurti tapatybę ir sukurti naują pasaulį aplink save. Tai reikalauja laiko ir jėgų, tačiau nėra kito kelio.
Adaptacija kaip procesas
Pažvelkime į adaptaciją kaip į procesą, kuriam reikalingi tam tikri psichologiniai įgūdžiai. Įgūdžiai, kuriuos galima ir reikia ugdyti bei treniruoti.
Adaptacija prasideda nuo paprasto klausimo: „Kaip aš galiu būti savimi čia?“ Asmuo, atsidūręs kitoje šalyje, susiduria su pokyčių serija: naujomis bendravimo taisyklėmis, kitokia kūno kalba, nepažįstamais socialiniais ritmais, netgi kitokiu laiko ir erdvės pojūčiu.
Jei tai vertinate kaip grėsmę, jūsų psichika susitraukia. Jei tai matote kaip mokymosi procesą, smalsumas pabunda, ir adaptacija juda greičiau.
Prieš kiekvieną, stovintį ant slenksčio su lagaminu rankoje, yra keturios šios kelionės stadijos:
- Įkvėpimas: viskas atrodo įdomu ir nauja.
- Konfrontacija: atsiranda sunkumų, nesusipratimų ir nuovargio.
- Pusiausvyros paieška: suvokimas, kad reikia keistis, kad būtų galima čia gyventi.
- Integracija: atsiranda ramybės ir „namų“ jausmas.
Kiekvienoje stadijoje verta ugdyti tam tikrus įgūdžius:
„Jei nori būti suprastas, pirmiausia pabandyk suprasti.“
Stephen Covey, „The 7 Habits of Highly Effective People“
Gebėjimas klausytis ir matyti kitus nesilyginant ar nesmerkiant. Kai užduodame klausimus ir rodome smalsumą, kaip dalykai daromi „čia“, atveriame kelią abipusiam supratimui.
„When in Rome, do as the Romans do.“
Šv. Ambrozijaus iš Milano (IV a.)
Gebėjimas keisti įprastas strategijas. Tai, kas veikė „namuose“, čia gali neveikti. Lankstumas nėra savęs praradimas, o naujų sprendimų radimas neatsisakant, kas esi.
„Nieko nėra pastovaus, išskyrus pokyčius.“
Herakleitas
Iš pradžių gyvenimas naujoje šalyje dažnai yra neaiškus. Suteikite sau laiko suprasti „kaip čia viskas veikia.“ Rimtas ir subrendęs požiūris į neapibrėžtumą sumažina nerimą ir padeda taupyti energiją.
„Negali pilti iš tuščios taurės.“
Anglų patarlė
Miegas, mityba, judėjimas, kvėpavimas ir mažos džiaugsmai nėra prabanga. Tai yra būtini ištekliai adaptacijos metu.
„Pažink save, ir pažinsi visą pasaulį.“
Senovės graikų išmintis
Gebėjimas stebėti save be smerkimo, gerai reguliariai klausti: „Ką šiandien apie save sužinojau?“ Tai paverčia patirtį asmeniniu augimu.
Adaptacija yra ne tik vidinis procesas, bet ir socialinis judėjimas. Ji tampa švelnesnė, kai žmogus nelieka uždarytas savo „burbule“, o žengia žingsnius į išorę.
Kas trukdo adaptacijai
- Nuolatinis lyginimas: „Ten buvo geriau.“
- Izoliacija ir buvimas tik tarp „savų.“
- Perfekcionizmas ir klaidų baimė.
- Noras kontroliuoti ir suprasti viską iš karto.
Kas padeda adaptacijai
- Stabilumo ritualai. Išlaikykite kelis įpročius iš savo praeities gyvenimo; jie suteikia tęstinumo pojūtį. Mėgstama muzika, vakarinis pasivaikščiojimas — tai „psichologiniai inkarai“, kurie palaiko stabilumą.
- Nesikurkite izoliacijos savo rate. Bendravimas tik su žmonėmis, kalbančiais jūsų gimtąja kalba, jaučiasi saugus, bet gali tapti spąstais. Norint tikrai jaustis naujos šalies dalimi, dažniau eikite į išorę, kalbėkite su kaimynais, dalyvaukite vietiniuose renginiuose ir sužinokite, kaip čia žmonės gyvena. Vienas trumpas pokalbis su žmogumi, užaugusiu šioje kultūroje, gali suteikti daugiau įžvalgų nei šimtas įrašų emigrantų pokalbiuose. Kai turite tris ar keturis vietinius žmones, galite papietauti ir jūsų suvokimas ims keistis į gerąją pusę.
- Pusiausvyra tarp „savų“ ir „vietinių.“ Jums nereikia atsisakyti savo bendruomenės; ji suteikia palaikymą ir šilumą. Adaptacija yra lengvesnė, kai aplink yra žmonių, su kuriais galite būti autentiški. Jums nereikia tobulo draugo, tik kelių, kurie jaustųsi „jūsų.“ Tačiau taip pat svarbu turėti tuos, kurie čia gyvena jau seniai. Taip susidaro natūralus tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp „ten“ ir „čia.“
- Nebijokite kalbėti su klaidomis nauja kalba. Svarbu ne tobulybė, o ryšys. Net paprasta frazė kaip „Aš dar mokausi“ sukelia pagarbą ir palaikymą.
- Bendri interesai yra geriausia kalba. Šilti žmogiški ryšiai dažnai gimsta ne iš pokalbių apie persikėlimą, o iš bendrų veiklų: sporto, kursų ar kūrybinių projektų. Tokiose aplinkose žmonės bendrauja kaip asmenys, o ne kaip „vietiniai“ ir „naujokai.“
- Smalsumas vietoj baimės. Jei nežinote, kaip kažkas daroma, klauskite. Domėjimasis ir pagarba greičiau atveria širdis nei tobula gramatika. Net trumpas pokalbis parduotuvėje ar gatvėje yra žingsnis socialinės integracijos link; izoliacija tik gilina stresą.
Emigracija, įskaitant persikėlimą, nėra pasirinkimas tarp šalių. Tai pasirinkimas gyventi, net kai iš pradžių niekas neatrodo aišku. Adaptacija nėra vienkartinis įvykis, o nuolatinis procesas, mokymosi gyventi iš naujo būdas, išlaikant save. Tai reikalauja atidumo sau ir pasauliui. Kiekvieną dieną bandote, darote klaidas ir judate į priekį, jūs jau adaptuojatės. Kitaip tariant, būti prisitaikiusiam reiškia būti gyvam, atviram ir gebančiam keistis, neprarandant savęs.
