Persikėlimas į kitą šalį nėra vien tik naujas darbas, kalba ar klimatas. Tai taip pat susitikimas su savimi naujomis aplinkybėmis, kai seni įpročiai praranda prasmę, o nauji dar nėra susiformavę. Kaip mes reaguojame į šiuos pokyčius, lemia, ar persikėlimas tampa trauma, ar augimo laikotarpiu.
Naujoje šalyje dažnai susiduriama su giliu vienišumo jausmu ir, iš pradžių, jausmu, kad esi atskirtas nuo aplinkinio gyvenimo. Dėl to žmonės, gyvenantys užsienyje, gali patekti į neigiamo mąstymo spąstus: „viskas čia yra neteisinga“ arba daryti klaidingus apibendrinimus, tokius kaip „zmonės čia nedraugiški.“ Tuo pačiu metu reikia būti pasiruošusiam perkurti save, kad atstatytų tapatybę ir sukurtų naują pasaulį aplink. Tai reikalauja laiko ir jėgų, bet kito būdo nėra.
Adaptacija kaip Procesas
Pažvelkime į adaptaciją kaip procesą, reikalaujantį tam tikrų psichologinių įgūdžių. Įgūdžių, kuriuos galima ir reikia ugdyti bei treniruoti.
Adaptacija prasideda nuo paprasto klausimo: „Kaip aš galiu būti savimi čia?“ Žmogus, kuris atsidūrė kitoje šalyje, susiduria su eilės pokyčių: naujomis bendravimo taisyklėmis, kitokia kūno kalba, nepažįstamais socialiniais ritmais, netgi skirtingu laiko ir erdvės suvokimu.
Jei tai traktuojate kaip grėsmę, jūsų psichika susitraukia. Jei matote tai kaip mokymosi procesą, smalsumas atsibunda ir adaptacija juda greičiau.
Prieš kiekvieną, kuris stovi ant slenksčio su lagaminu rankoje, yra keturi šios kelionės etapai:
- Įkvėpimas: viskas atrodo įdomu ir nauja.
- Konfrontacija: atsiranda sunkumų, nesusipratimų ir nuovargio.
- Balanso paieška: atsiranda suvokimas, kad reikia keistis, norint čia gyventi.
- Integracija: atsiranda ramybės jausmas ir „namų“ jausmas.
Kiekviename etape verta vystyti tam tikrus įgūdžius:
„Jei norite būti suprastas, pirmiausia pabandykite suprasti.“
Stephen Covey, The 7 Habits of Highly Effective People
Gebėjimas klausytis ir matyti kitus ne lyginant ar teisiant. Kai užduodame klausimus ir rodome smalsumą, kaip dalykai vyksta „iš čia,“ atveriame kelią abipusiam supratimui.
„Kai Romoje, daryk kaip romėnai.“
Šventasis Ambrozijus iš Milano (4 a.)
Gebėjimas keisti įprastas strategijas. Kas veikė „namuose“, čia gali neveikti. Lankstumas nėra apie savęs praradimą, o apie naujų sprendimų radimą neatsisakant, kas esate.
„Nieko nėra pastovaus, išskyrus pokyčius.“
Heraklitas
Iš pradžių gyvenimas naujoje šalyje dažnai neturi aiškumo. Duokite sau laiko suprasti „kaip čia veikia dalykai.“ Rami ir subrendusi nuostata neapibrėžtumo atžvilgiu mažina nerimą ir padeda išsaugoti energiją.
„Negali pilti iš tuščio puodelio.“
Anglų patarlė
Miegas, mityba, judėjimas, kvėpavimas ir mažos džiaugsmai nėra prabanga. Tai yra esminiai ištekliai adaptacijos metu.
„Pažink save ir pažinsi visą pasaulį.“
Senovės graikų išmintis
Gebėjimo stebėti save be teismo vystymas, verta reguliariai klausti: „Ką šiandien apie save išmokau?“ Tai paverčia patirtį asmeninio augimo.
Adaptacija yra ne tik vidinis procesas, bet ir socialinis judėjimas. Ji tampa švelnesnė, kai žmogus nelieka uždaras savo „burbule,“ bet žengia žingsnius į išorę.
Kas Trukdo Adaptacijai
- Nuolatinis lyginimas: „Ten buvo geriau.“
- Izoliacija ir buvimas tik tarp „savų.“
- Perfekcionizmas ir klaidų baimė.
- Noras viską kontroliuoti ir suprasti iš karto.
Kas Padeda Adaptacijai
- Stabilumo ritualai. Išlaikykite kelis įpročius iš savo praeities gyvenimo; jie suteikia tęstinumo jausmą. Mėgstama muzika, vakarinis pasivaikščiojimas — tai yra „psichologiniai inkarai,“ kurie palaiko stabilumą.
- Nesusikurkite izoliacijos savo rate. Bendravimas tik su žmonėmis, kurie kalba jūsų gimtąja kalba, jaučiasi saugus, tačiau gali tapti spąstais. Norėdami tikrai jaustis naujos šalies dalimi, dažniau išeikite į išorę, kalbėkitės su kaimynais, dalyvaukite vietiniuose renginiuose ir sužinokite, kaip čia gyvena žmonės. Vienas trumpas pokalbis su žmogumi, kuris užaugo šioje kultūroje, gali suteikti daugiau įžvalgų nei šimtas įrašų emigrantų pokalbiuose. Kai turite tris ar keturis vietinius žmones, su kuriais galite pasikalbėti per pietus, jūsų suvokimas pradės keistis į gerąją pusę.
- Balansuokite „savuosius“ ir „vietinius.“ Jums nereikia atstumti savo bendruomenės; ji suteikia paramą ir šilumą. Adaptacija yra lengvesnė, kai yra žmonių, su kuriais galite būti autentiški. Jums nereikia tobulių draugų, tik kelių, kurie jaučiasi „savais.“ Tačiau lygiai taip pat svarbu turėti tuos, kurie jau seniai čia gyvena. Taip natūraliai susiformuoja tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp „ten“ ir „iš čia.“
- Nebijokite kalbėti su klaidomis naujoje kalboje. Svarbu ne tobulumas, o ryšys. Net paprasta frazė kaip „aš dar mokausi“ sukelia pagarbą ir palaikymą.
- Bendri interesai yra geriausia kalba. Šilti žmogiški ryšiai dažnai gimsta ne iš pokalbių apie persikėlimą, o iš bendros veiklos: sporto, kursų ar kūrybinių projektų. Tokiose aplinkose žmonės bendrauja kaip asmenybės, o ne kaip „vietiniai“ ir „naujokai.“
- Smalsumas vietoj baimės. Jei nežinote, kaip kažkas daroma, klauskite. Susidomėjimas ir pagarba atveria širdis greičiau nei tobula gramatika. Net trumpas pokalbis parduotuvėje ar gatvėje yra žingsnis link socialinės integracijos; izoliacija tik gilina stresą.
Emigracija, įskaitant perkėlimą, nėra pasirinkimas tarp šalių. Tai pasirinkimas gyventi, net kai iš pradžių niekas neatrodo aišku. Adaptacija nėra vienkartinis įvykis, o nuolatinis procesas, būdas mokytis gyventi iš naujo, išliekant savimi. Tai reikalauja dėmesingumo sau ir pasauliui. Kiekvieną dieną bandydami, klysdami ir judėdami pirmyn, jūs jau adaptuojatės. Kitaip tariant, būti adaptuotu reiškia būti gyvu, atviru ir gebančiu keistis, neprarandant savęs.
