Persikėlimas į kitą šalį yra ne tik apie naują darbą, kalbą ar klimatą. Tai taip pat susitikimas su savimi naujomis aplinkybėmis, kai seni įpročiai praranda prasmę, o nauji dar nesusiformavo. Kaip atsakome į šiuos pokyčius, lemia, ar persikėlimas tampa trauma, ar augimo laikotarpiu.
Naujoje šalyje dažnai susiduriama su giliu vienišumo jausmu ir, iš pradžių, jausmu, kad gyvenimas aplink yra atitolęs. Dėl to žmonės, gyvenantys užsienyje, gali patekti į neigiamo mąstymo spąstus: „čia viskas neteisinga“, arba padaryti klaidingas apibendrinimus, pavyzdžiui, „žmonės čia nelabai draugiški.” Tuo pačiu metu reikia būti pasirengusiam iš naujo atrasti save, kad būtų atkurtas tapatumas ir sukurtas naujas pasaulis aplink. Tai reikalauja laiko ir jėgų, bet kito kelio nėra.
Adaptacija kaip procesas
Pažvelkime į adaptaciją kaip į procesą, kuriam reikalingi tam tikri psichologiniai įgūdžiai. Įgūdžiai, kuriuos galima ir reikia ugdyti bei treniruoti.
Adaptacija prasideda nuo paprasto klausimo: „Kaip galiu čia būti savimi?“ Žmogus, atsidūręs kitoje šalyje, susiduria su pokyčių serija: naujomis bendravimo taisyklėmis, kitokia kūno kalba, nepažįstamais socialiniais ritmais, netgi skirtingu laiko ir erdvės suvokimu.
Jei tai laikoma grėsme, psichika susitraukia. Jei tai matoma kaip mokymosi procesas, smalsumas pabunda ir adaptacija juda greičiau.
Prieš kiekvieną, kuris stovi ant slenksčio su lagaminu rankoje, yra keturi šios kelionės etapai:
- Įkvėpimas: viskas atrodo įdomu ir nauja.
- Konfrontacija: atsiranda sunkumų, nesusipratimų ir nuovargio.
- Pusiausvyros paieška: supratimas, kad reikia keistis, kad čia gyventum.
- Integracija: atsiranda ramybės ir „būti namuose“ jausmas.
Kiekviename etape verta ugdyti tam tikrus įgūdžius:
„Jei nori būti suprastas, pirmiausia pabandyk suprasti.“
Stephen Covey, The 7 Habits of Highly Effective People
Gebėjimas klausytis ir matyti kitus be palyginimų ar vertinimų. Kai užduodame klausimus ir rodom smalsumą, kaip čia viskas daroma, atveriame kelią abipusiam supratimui.
„Kai Romoje, daryk kaip romėnai.“
Šv. Ambrozijus iš Milano (IV a.)
Gebėjimas keisti pažįstamas strategijas. Kas veikė „namuose“, gali neveikti čia. Lankstumas nėra apie savęs praradimą, bet apie naujų sprendimų radimą, neatsisakant, kas esi.
„Nieko nėra pastovaus, išskyrus pokyčius.“
Herakleitas
Iš pradžių gyvenimas naujoje šalyje dažnai neturi aiškumo. Suteik sau laiko suprasti „kaip čia viskas veikia“. Ramus ir brandus požiūris į neapibrėžtumą mažina nerimą ir padeda išsaugoti energiją.
„Tu negali pilti iš tuščios taurės.“
Angliška patarlė
Miegas, mityba, judėjimas, kvėpavimas ir nedideli malonumai nėra prabanga. Tai būtini ištekliai adaptacijos metu.
„Pažink save, ir pažinsi visą pasaulį.“
Senovės graikų išmintis
Ugdant gebėjimą stebėti save be vertinimų, gera reguliariai klausti: „Ką šiandien išmokau apie save?“ Tai paverčia patirtį asmeniniu augimu.
Adaptacija yra ne tik vidinis procesas, bet ir socialinis judėjimas. Ji tampa švelnesnė, kai žmogus nelieka užsidaręs savo „burbule“, bet žengia žingsnius į išorę.
Kas trukdo adaptacijai
- Nuolatinis palyginimas: „Ten buvo geriau.“
- Izoliacija ir buvimas tik tarp „savo.“
- Perfekcionizmas ir baimė padaryti klaidų.
- Noras viską kontroliuoti ir suprasti iš karto.
Kas padeda adaptacijai
- Stabilumo ritualai. Išsaugokite kelis įpročius iš ankstesnio gyvenimo; jie suteikia tęstinumo jausmą. Mėgstama muzika, vakarinis pasivaikščiojimas — tai „psichologiniai inkarai“, palaikantys stabilumą.
- Nebūkite izoliuoti savo rate. Bendravimas tik su žmonėmis, kurie kalba jūsų gimtąja kalba, suteikia saugumo jausmą, bet gali tapti spąstais. Norint tikrai jaustis naujos šalies dalimi, reikia dažniau išeiti į lauką, kalbėtis su kaimynais, dalyvauti vietiniuose renginiuose ir sužinoti, kaip čia gyvenama. Trumpas pokalbis su žmogumi, užaugusiu šioje kultūroje, gali suteikti daugiau įžvalgų nei šimtas įrašų emigrantų pokalbiuose. Kai turite tris ar keturis vietinius žmones, su kuriais galite paplepėti per pietus, jūsų suvokimas pradės keistis į gerąją pusę.
- Subalansuokite „savo žmones“ ir „vietinius.“ Jums nereikia atmesti savo bendruomenės; ji suteikia palaikymą ir šilumą. Adaptacija yra lengvesnė, kai aplink yra žmonių, su kuriais galite būti autentiški. Jums nereikia tobulų draugų, tik kelių, kurie jaučiasi „savi.“ Tačiau taip pat svarbu turėti tuos, kurie čia ilgai gyveno. Taip natūralus tiltas susiformuoja tarp praeities ir dabarties, tarp „ten“ ir „čia.“
- Nebijokite kalbėti su klaidomis naujoje kalboje. Svarbu ne tobulybė, o ryšys. Net paprasta frazė, kaip „dar mokausi“, sukelia pagarbą ir palaikymą.
- Bendri interesai yra geriausia kalba. Šilti žmogiški ryšiai dažnai gimsta ne iš pokalbių apie persikėlimą, o iš bendrų veiklų: sporto, kursų ar kūrybinių projektų. Tokiose aplinkose žmonės bendrauja kaip asmenys, o ne kaip „vietiniai“ ir „naujokai.“
- Smalsumas vietoj baimės. Jei nežinote, kaip kažkas daroma, paklauskite. Susidomėjimas ir pagarba atveria širdis greičiau nei tobula gramatika. Net trumpas pokalbis parduotuvėje ar gatvėje yra žingsnis link socialinės integracijos; izoliacija tik gilina stresą.
Emigracija, įskaitant persikėlimą, nėra pasirinkimas tarp šalių. Tai pasirinkimas gyventi, net kai iš pradžių niekas neatrodo aišku. Adaptacija nėra vienkartinis įvykis, bet nuolatinis procesas, būdas išmokti gyventi iš naujo, išliekant savimi. Tai reikalauja dėmesio sau ir pasauliui. Kiekvieną dieną, kai bandote, darote klaidas ir judate pirmyn, jūs jau adaptyvuojatės. Kitaip tariant, būti adaptyvu reiškia būti gyvu, atviru ir gebančiu keistis, ne prarandant savęs.
